Vėl metų ratas apsisuko ir sulaukėme pavasario, bei bundančios gamtos. Ne vienai merginai akys suspindi užsiminus apie ne už kalnų karaliausiančią nuostabiąją vasarą. Ir visai ne todėl, kad vasarą būna šilta, galima įdegti ar pademonstruoti tobulai per žiemą paruoštą figūrą. Yra kur kas ypatingesnė vasaros reikšmė. Juk vasara – vestuvių metas!
Pakelkite rankas, merginos, kurios svajoja ištekėti. Turbūt rankų būtų miškas. O dabar tos, kurios ne? Jei atsakytumėte nuoširdžiai, rankų būtų vos kelios, nes vienaip ar kitaip, visos moterys nori ištekėti.
Žinau bent porą tokių merginų iš savo aplinkos, kurios sakytų: “Neeeeee… jau aš tikrai nenoriu, bent jau kelis metus į priekį, tikrai ne”. Bet tai tik bandymas apgauti pačiom save. Kuri moteris, turinti mylimą žmogų šalia, su juo gyvenanti kelis metus, nesitiki vieną dieną užsimauti baltą suknelę?
“Antspaudas man nieko nereiškia” – paantrintų kita “nenorinti ištekėti” moteris. Buities prasme – galbūt, bet viduje nuolat rusentų neišsipildžiusios svajonės kibirkštėlė. Ne viena bėgant metams tikimės sulaukti iš mylimojo auksinio žiedo su deimantu ir, iš priklaupusio ant kelio vyro, išgirsti stebuklus darantį ir drugelius pilve pažadinantį klausimą. Ir taip kiekvienos galimos progos pradedi laukti su jauduliu,nes “o gal dabar”. Ateina tavo gimtadienis ir nieko. Nesulaukei. Tada toliau tikėdamasi galvoji: “na žinoma, Kalėdos – daug geresnė proga pasipiršti, o Naujieji – iš viso pasakiška!”. Lauki, lauki…o nesulaukdama imi save teisinti prieš kitus, kurie vis klausinėja “tai kada?”, kad visai nenori ištekėti (geriau skamba, negu noriu, bet niekas nesiperša :)).
Ir visgi kaip paradoksalu, kiekviena moteris, gyvendama su vyru, tikisi piršlybų, vestuvių, namų, vaikų… o vyras savo ruožtu, tik mylinčios moters. Vadinasi, mes, moterys, vyrus mylime už tai, ką jie mums gali duoti, o vyrai mus už tai, kokios esame. Tad gal reiktų būti labiau nuoširdžioms prieš save ir savo išrinktuosius? Nereiktų pamiršti, kad vyrai – ne ekstraseansai, jie nemoka skaityti mūsų minčių. Girdėdami savo moterį nuolant kartojančią, kad jai nereikia vestuvių ir “kažkokio antspaudo”, vyras ilgainiui ima tuo tikėti ir niekur nebeskuba, o galiausiai iš viso pamiršta, kad toks dalykas kaip vestuvės, dar egzistuoja XXI-ąjame amžiuje. Kartais dėl vienokių ar kitokių mums nepalankių įvykių esame kaltos pačios.
Ir vis dėl to, jeigu jau manote, kad padarėte viską, bet vistiek nesulaukiate pasiūlymo dar šią vasarą atšokti vestuves, galite pasitelkti mažytes gudrybes: savo moterišką seksualumą ir feromonų galią. Kiekviena moteris kažkiek kerėtoja, bet vyrams juk to nebūtina žinoti ;).
Jūsų Aljana 
Och, kaip sutinku su straipsnio autorės mintimis. Vyras nėra ekstrasensas ir jis neskaito merginos minčių, kuri tyliai svajoja ir tikisi, kad jau greitai ir sužadėtuvių žiedas atsiras, o po to jau tuoj ir vestuvinius žiedus pirkti reikės. Tačiau vyras išgirdo, kai sakėte, kad nėra kur skubėti, dar esame jauni. Ir jei daugiau apie tai nieko nekalbėjote – esate pačios kaltos. Ką reikia – vyras išgirsta ir įsisavina. Jei vestuės Jums svarbios – netylėkite ir pasakykite jam tai.
Smagu žinoti, kad kažkas sutinka su mano mintimis 😉